drawgas

<- rožytė (tiem, kas nežino :D ).
Čia frazė su gilia mintimi :P (kam reik, tas suprato, ką norėjau tuom pasakyt).
Rožė: meilė, juokas, džiaugsmas, šventė, liūdesys, draugystė ir t.t. Šimtai reikšmių..

O visgi, kokia šypsenos kaina?
Kartais eini ir mąstai: “kokia šypsenos kaina?” Eini gatve, matai didžiules gėles ir pagalvoji “įdomu, kiek ji kainuoja? Ar užteks man pinigų? O ar liks savo išlaidom?”… Ir nereik čia apsimetinėt, kad niekada nepamąstot apie save. Kartais patingim šaltyje palūkuriuot pardavėjos, kartais pagailim pinigų ar išleidžiam juos kitur, o kartais būnam tam tiesiog nenusiteikę.. O kada nepatingim? Kai yra proga? Juk tai taip banalu ir nuvalkiota.. “Šiandien tokia ir tokia diena, čia tau”… Tarsi tas žmogus jau nelauktų iš tavęs kažko.

Nors kartais sustokime, nustokime skubėję.. Apsigręžkime, priekime prie gėlių parduotuvės ar mažo berniuko, nupirkime nors ir pačią mažiausią gėlyte, o tuomet stebėkime draugo/draugės veidą, jei tai nuoširdus draugas – išvysi raudonuojančius skruostus ir vėjavaikiška šypsni, o gal net sulauksi kalno bučinių, o gal net klausimų “už ką?” :P Taip, taip, už tą patį..
Ir nereik to klausinėt taip dažnai. Mėgaukimės tuo, ka turime/gauname.