drawgas

Kartais susimąstai – ko reik, kad nors akimirkai pabūtum tuščia galva, pasijustum laimingas?
Galbūt tokių dviejų dienų, kaip aš apturėjau…
Dviejų vakarų, kai vienas kupinas minčių, kurios rėkia viena per kitą, o kitas – tylos.
Kai vieną dieną nematai nieko aplink, o kitą pastebi daugiau, negu betkada iki šiol…
Kai vieną vakarą beveik nenusišypsai, o kitą šypsena nedingsta nuo veido…

Kartą Albertas Kamiu (Albert Camus) yra pasakęs:

“You will never be happy if you continue to search for what happiness consists of. You will never live if you are looking for the meaning of life.”

Verta susimąstyti, ar ne?

Kaip visad – pasakyt yra lengva, o padaryt – sunku, o gal net beveik neįmanoma.

Penktadienis, baigęs darbą sumąstau – šiandien aš noriu pabūti vienas truputi, susiskambinu su mama, sulaukiu jos prie seimo, atimu automobilį ir nulekiu namo pasidėt daiktų, įsimest kažką į skrandį, nes tai padaryt pažadėjau Raimondai, kadangi visą dieną nieko nevalgiau – nebuvo kada, daug darbo. Neilgai te pasedėjęs namuos, išlekiau akimirkai susitikt su Marium – na, reikėjo sutart, gal vėliau susitiksim biliardinėj.
Kas toliau? Kur dabar? Kur rasiu aš ta ramybę? Jau temsta, visi judės į miestą.. Hmm, važiuojam.. Tiesiog važiuojam..
Manau, kad važiuosiu į Belmontą, nes nieks nešauna į galvą. Manau, bet tokie kamščiai, nežinau nei kaip, nei kur aš nusigausiu…
Važiuojam link stoties.. Pala, mintis.. O gal Domą ir Marčių Pavilny aplankyt? Velnias.. Vienas nekelia, o kitas paskaitose.. Tebunie, tesiam kelionę..
Po galais, tas telefonas rankoje susuko smegenėles, ne ten pasukau.. Nors čia irgi gerai, patogiau išlysiu pro Aušros vartus.. Et, ne, uždarytas kelias, teks sukt į kairę ir mėgint įsispraust į kamštuką..
Bet viskas liuks, įsispraudžiau ir žinot kur pataikiau? Į tą naująjį pietienį aplinkelį… Norit mano atviros nuomonės? Šūdas… Tokia plati gatve, o toks kamštis joje.. Ženklų trūkumas, nes nežinai, kurią juosta rinktis, tenka pusiaukelėj landžiot kamštyje..
Įsukam į kelią, vedantį į Belmontą. “Nelėksiu” – pasakau sau… Ai, velniop, nėr ko prarast manau, adrenalinas man šį vakar tik į naudą ir spustelėjau iki dugno.
Gerai, kad turėjau fotoaparatą.. Keletas vaizdų, šen ben ten akimis beklaidžiojant aptiktų.. Ir pilna galva minčių, kurių pusė prieštarauja kitai pusei. Tai žinoma, kad įsiskauda galvą.. Hmm, metas važiuot, mamos parvežt namo.. Dar tenka prie jų visų pasėdėt.. Neįdomu man… Būkit jūs kas norit, bet man neįdomu ir taškas… Į biliardinę? Puiku, lekiam.. Prasiblaškiau? Nepasakyčiau, tik dar labiau užsimąsčiau greičiausiai… Nors kompanija linksma: Justas, Bronius, Vaidas ir Marius, bet… Ne tas vakaras…
Parvežęs Justą ir Marių namo, neskubu.. Nenoriu dar grįžt… Bet jau metas…

Markas Tvenas (Mark Twain) yra pasakęs:

“Don’t go around saying the world owes you a living. The world owes you nothing. It was here first.”

Šeštadienį prabundu.. Pirma mintis “valio, negirdžiu lietaus, gal pasisekė ir oras geras?”… Pratraukiu užuolaidas – “Yes” – oras puikus, a nei vieno debesiuko! Negi orų prognozės nepasitvirtins ir mums pasiseks?
Visą diena tik ir givenau ta mintimi. Nepaisant to, kad apsibariau su mama, bet nuotaikos tai nesugadino.. Na ką, metas? Jau beveik 15 valanda, reik mama nuvežt iki kino teatro ir lėkt.. Velnias, neturiu grynųjų, dar reik užšokt kur nusiimt ir dar kaiko į Mindaugo Maximą :) Na ką, aš jau Antakalnyje, laukiu prie “Sveikatingumo tako” pradžios.. pala, ne taip vienas kita supratom? Ne ten? :D Velnias, gerai grįžtu truputuka atgal – pasitaiko ;)
Taigi, važiuojam? Kelelis netrumpas, muzika groja.. Nėr tiek daug mašinų, kaip aš tikėjausi, spustelim?
Hmm, pala, pirma reik važiuot į Užutrakį, kol dar šviesu, žmoniškai pavaikštinėt :) Hmm, senai laksčiau tais “linksmaisiais kalneliais”, kitu keliu, lekiam pro ten? Veeee!!! :D Apvažiave trakus, kitoj pusėj pamatom ženklą, reiškiantį, kad įvažiuot negalima – kelio darbai – kaip nujausdamas pasirinkau kitą kelią – geras :D
Pasukam į tą keliuką: “Surask kompaktą ‘House Made In France’”, – paprašau aš Raimondos.
David Gueta feat. JD Davis – In Love With Myself …
“Kokia daina!!..”, – šūkteli ji
“Aha, nereali..”
Ir greitis tarsi pats ima kilt, kelias praplatėja, saulė stipriau šildo, mintys išgaruoja ir skrendi sau vingiuotu keliuku, traukdamas tuos pačius žodžius:
“In love with myself..!!!”.. ;)
Vaikštinėjam, žmonių yra, nors nedaug, daug daug sausų, sudžiuvusių lapų, brendi per juos.. Saulutė šviečia, tik vėjelis stiprokas, o aš be skubėdamas pamiršau antrą megztinį pasiimt – durna galva… Nieko tokio.. Uuu, juodas retriveris :) Koks fainuolis ;) Ei, nesiraukyk :P Dar kažkoks neaiškus šuo strakalioja miško takeliu..
Na gana, man nuo to juoko jau plaučius skauda.. Pastovim.. Reik atsigaut :P Oh koks nerealus, orandžiniais lapais pasidabinęs medis :) Gera, ganėtinai šilta, ramu.. Tik vanduo mušantis į krantą, vėjo siūbuojami lapai ir tolumoj pjaunamų krūmų garsas.. Jokio miesto triukšmo.. Ir kaip galima to nemėgt? Reik mėgautis kiekviena tokia akimirka, nes nežinia, kada vėl galėsi galvai ir ausim leist pailsėt nuo to triukšmo, nuo minčių, nuo visko, kas tave supa.
Na, prisivaiksčiojom? Judam arbatėlės?
“Laabas šūūniau” :) Heh, senai matyti žmonės ;) Gera nors akimirkai pasilabinti, bet reik eit pavaikštinėt, kol šviesu..
Mmm, stipriau, tvirčiau, dabar šilčiau ir ramiau… Juk mum nėra kur skubėt, ane?
Sėdam pasėdėt, pasigrožėt, pailsėt?
“Žiūrėk, kaip bėga nešdamas nuotaką, tuoj išmes” :D
“Kiek ančių..”
Heh, linksma, ramu, galva tuščia kaip puodas.. Jokių minčių, tik banguojantis ežeras, nesenai pasirodęs menulis, tavo užkrečiantis juokas ir vėjas.. Truputi rankom šalta, bet nieko, tuoj pareisim, gausim arbačiukės, ko nors užkąst.
Ale eilinį kartą nuvežiau Bariui kaulą, bet vėl kitokį.. Ir vėl jis jį sutaršė akimirksniu – nepasotinamas :)
Paplepėjau su močiute, pakankinau šuniuką ir žiūriu, jog jau tamsu, gal važiuojam? Aš kaiką dar esu sugalvojęs ;)
Tamsu, nors į akį durk, beveik kaip patį vidurnaktį – nenuostabu, juk jau ruduo į pabaigą artėja, tuoj žiema prasidės..
Aha, vėl važiuojam į Užutrakį.
“Žiūrėk, kiek žvaigždžių!!!”, – su nuostaba pasako ji.
Aš užsigulu vairą ir lieku pakerėtas to vaizdo – miesto šviesų nenublukintos žvaigdės… Visur, kur tik bepažvelgsi… Kažkas nepakartojamo… Ėjj, bet reik į kelia žiūrėt, pasigrožėsiu vėliau. Ir vėl įsukam į tą siaurą ir labai vingiuotą keliuką… Nieko nėra, nė gyvos dvasios, tik ežeras, medžiai ir tamsa.
Kaip jūs manot, o stovėjimo aikštelėj buvo nors viena mašina? Ir kam dar šautų į galvą tokioj tamsoj važiuot kažkur…
Mes buvom vieni… Pasišviesdami telfonais radom taką,vedantį prie dvaro. Sustojom ir tiesiog sustingom… Tolumoj stovėjo apšviesta Trakų pilis, jai iš kairės ryškiai švietė poros debesėlių pridengtas mėnuo, o virš galvų, kur be pažvelgtum – žvaigždės.
“Šakės, pažiūrėk koks vaizdas… Kažkas nerealaus..”
“Jo, tikrai, kad kažkas nerealaus. Visai ne Lietuviška pilis atrodo… Kaip uždienyje būtum..”
Ah tiesa, štai jūsų staigmena ;) :P
Dar ilgai ilgai stovėjom įbedę akis į žvaigždes… Ramuma… Jokių garsų, tik vėjas ir vanduo… Tamsu, jauti, kad nieko aplink nėra, nieksnesutrukdys tos ramybės ir dar labiau atsipalaiduoji. Mėgaujiesi kiekvienu gryno oro gurgšniu ir su kiekvienu, vis labiau artėja nuovargis – juk priprato mūsų plaučiai kvepuot siera ir kitokiu brudu..
“Žiūrėk, Didieji Grįžulo Ratai”
Taip, ten buvo jie, o kiek toliau, už dvaro, buvo ir mažieji, dar radom kačiuką, sudėtą iš žvaigždžių… Gera, apsikabini, kad būtų šilčiau ir toliau sau stovi, stebiesi, ko tik nepamatai…
Ir žinot ką pamatėm? O gi krentančią žvaigždę.
“Sugalvok norą”, – pasakiau, o ji nusišypsojo.
Mūsų laukė dar ilgas kelias atgalios, tuo vingiuotu keliuku, vėliau kalniukais, o galiausiai tiesus kelias į Vilnių. Tiesa, dar buvo gana anksti tad labai neskubėjom į Vilnių, juolab kad tamsiam kely buvom visiškai vieni. Tik prieš pat Lentvarį pasivijo du automobiliai.. Neblogu greičiu atlėkė, antrasis buvo Mitsubioshi Pajero.. Knietėjo sužinot, kiek jie čia spaudė, tad pradėjau vytis.. Tačiau artėjant prie Vilniaus nusprendžiau, kad nėr čia ko taip rizikuot, nes jau buvo greitis neblogas.. Nepasakyčiau, kad lėtai važinėju :D Bet vežant kitą žmogų negalima taip juokaut, juolab, kad važiavau ne su džipu :P
“Važiuojam kažko užkąst? O gal dar kažkur pavaikštinėt? Gal į tą patį Belmontą?”
Na ir lekiam per visą miestą…
Ooo kokių “sexy” berniukų pilna mašina :D Kaip jie į mus žiūri ;) Padraginam? Ate!! :D
Belmonte beveik nėra žmonių, vos vienas kitas, juoda gulbė tupi už suoliuko įsitaisius ir keistas vyriškis žvejoja :D Aaa, mat kaip čia – jis audo žuvį restoranui ;)
Prisėskim ant pačio krašto, paklausykim to chatoško garso, įsižiūrėkim į visa tai…
Dar pasivaikštom truputį, apeinam visą ratą pro skardį, ant kurio viršaus jau kažkas geria ir rėkauja, kaip bepročiai…
Grįžtant bandome apeiti balą, bet.. tiek pat sugebam įklimpt į purvą, ot velniava.. :D
Po truputi, po truputi ir grįžtame iki mašinos, parvežu namučio iki durų ir tuščiu Vilnium važiuoju namo… Ramiai, neskubėdamas (išskyrus atkarpą nuo Žalgirio stadiono iki žiedo prie Pedagoginio universiteto, bet ten principai iš dalies, kuriuos norėjosi įrodyt – ir įrodžiau :D ).
Grįžau toks atsigavęs, ramus, jokių minčių… Tik atsigulus į lovą akyse vėl mačiau pilį ir žvaigždes, mąsčiau apie visą tą vakarą – gera!

Bet po visko dar širdį paglosto gautas sms:

:) Na man labai senai nebuvo.. O gal taip dar nebuvo? Nuostabiai praleidau laika su tavim tokiose nerealiose vietose.. Gamta veža – net susigraudinau, kaip gražu ir miela buvo… Buvo išties unreal, kai pagalvoju. Ačiū

Vadinasi viskas pavyko gerai ;)

Ačiū už kompaniją ;)

Šis įrašas parašytas Lapkritis 1st, 2006 15:13 ir priklauso Gyvenimas, Kita, Liudna. Komentarus galite sekti pasinaudodami RSS 2.0 srautu. Galite komentuoti, arba pasinaudoti trackback'u.