Dmitrijus labai detaliai pasakoja apie LHC, jo istoriją ir naudą. O jei kas nori į šią temą pažiūrėt kiek kitu kampu, Žilvinas siūlo paklausyti LHR (Large Hadron Rap).
Jokio teksto, tik įdomi RA nuotrauka.

Pavaryk šią savaitę iškelia į viešumą jau seniai opią policijos problemą.

Iš filmų pasaulio galbūt gerą žinią mums praneša Andreaz – vasarį išvysime naują Street Fighter filmą. Tikėkimės jis bus geresnis, nei senasis.

Belcampo mums demonstruoja, kodėl RSS yra patogu.

Ar norėjote pamėginti Chrome Linux aplinkoje? Čia jums padės Versmes įrašas, kaip susikompiliuoti Chrome. O vienastoks su Chrome nebeištvėrė.

Tęsiant skaitinius apie pažintis internetu derėtų paminėti naują Dovilės įrašą – ko nereikėtu rašyti laiškuose.

Norite į oro uostą? Taksi jums per brangu? Sėskite į traukinį, apie kurį mums papasakojo EžiukasVilniuje.

Paįvairinkime blogosferą ir parašykime po įrašą ranka, kaip tai padarė esteem.

Dabar eime prie ėsmės, kam aš pradėjau tokią temą nagrinėt. Praėjus kiek laiko po Qtek 9100 (HTC Wizard) įsigyjimo užsigeidžiau TyTN 2, mat Qtek man kartais per lėtas, trūksta RAM ar vidinės atminties. Su ta mintimi nuėjau į Omnitel, kur mane pasitiko jauna darbuotoja. Pastaroji pasiūlė virš 2000 litų kainuojantį aparatą apžiūrėt, tačiau aš norėjau išsiaiškinti pirkimo sąlygas, mat esu Omnitel vartotojas. Buvau patikintas, jog šiam telefonui man bus suteikta 1600 litų nuolaida, mat šiuo metu Omnitel vykdo akciją. Konkrečių įmokos sumų nesužinojęs, bet išgirdęs tai, kas labiausiai domino, patraukiau namo.
Po keletos dienų situacija panaši, tik aptarnauja jau kitas darbuotojas, tiesa, tame pačiame salone. Šį kartą atėjau tikslių sumų ir pačio telefono. Tačiau mane apstulbina jo paskaičiuotos sumos, kuriose neatsispindi nė kruopelytė nuolaidos. Imu klausinėtis, kaip čia yra, juk man sakė visiškai priešingai. Esu patikinamas, jog nuolaida taikoma tik Smartphone’ams ir, kad jis man gali pasiūlyti HTC P4350, kuris yra tas pats HTC Wizard, kurį aš turiu, tik atminties šiek tiek daugiau, o jo kaina Omnitel salone – virš tūkstančio litų. Žinoma atsisakau, paklausiu apie kitas įmanomas nuolaidas ir gaunu atsakymą "iki 700 litų". Gal ir nieko, bet vienas vinis yra – kas mėnesį mokėsi įrangos mokestį.

Taip ir išeinu nieko nepešęs ir nesupratęs, nuo kada galingesnis HTC TyTN 2 yra kitoje kategorijoje, nei HTC P4350 ar HTC Wizard. Nuo kada pigesniems modeliams siūloma nuolaida, viršijanti jų pačių kainą. Maža to, kaip galima vadinti nuolaida tuos 700 lt, už kurią tu kas mėnesį mokėsi, tuk tai ta pati paskola, tik iš Omnitelio.

Nepirkau aš TyTN’o ir nepirksiu, kol su kitom išlaidom neišsispręsiu, o tada jau be jokių nuolaidų paimsiu ir tikrai ne iš Omnitelio, toks aptarnavimas ir logika perdaug mane sugaišino.

O štai startavo dar vienas, socialinis projektas netranzuok.lt. Kaip žinia, mes gana uždara tauta, nelinkę bendrauti, nebent visokių “draugų”, one’ų” ir t.t.
Tik kai kurie išdrįsta tranzuoti vienur ar kitur, o kitus prispiria finansinė, moralinė ar kitokia būklė, bet tai gana pavojingas ir rizikingas būdas keliauti, apie kurį nuolat esame ispėjami, nes niekada negali žinoti, kas tave paims, o gal nepaims ir liksi šalti ir šlapti prie kelio.
Štai čia ir įsiterpia naujasis projektas, kuris, pasak autorių, turėtu palengvinti tiek tranzuoti mėgstančių, tiek pavėžėti neatsisakančių gyvenimą ir padėti jiems tarpusavyje sukontaktuoti iš anksto, lengvai suradus tau tinkamą žmogų. Tiesiog taip paprastas – išsirinkai kelionės detales ir štai prašom – rinkis. Nereikia mirkti lietuje ar kepti saulėje, nereik visų stabdyt ir klausti, kur jie traukia, nereikia rizikuot ir nuo “gražiausiųjų” žmogelių gauti guzą ar vieną kitą riebų žodį.

Artimiausiu metu žadu važiuoti į Lentvarį, o vėliau gal į Trakus, gal kam reikia? Prieš važiuodamas užpildysiu netranzuok.lt formą, ten mane ir rasit.

Pabaigai, pačių autorių įžanginis pasisakymas:

Mintis “kodėl gi nesukūrus svetainės, kurioje vairuotojai, važiuojantys iš taško A į tašką B, galėtų apie tai pranešti žmonėms, kuriems taip pat reikia į tašką B” kilo dar tais laikais, kai pačiam teko stovėti šalia kelio laukiant pakeleivingo automobilio. Noras ją įgyvendinti dar labiau sustiprėjo atsidūrus kitoje “barikadų” pusėje, kai teko dirbti vadybininku ir nemažai keliauti po Lietuvą, ir ilgose kelionėse būti vienam. Taigi nuo šiol, jei esi vairuotojas, kuris nemėgsta keliauti vienas, kuris, galbūt, norėtų sumažinti kelionės išlaidas, arba studentas, kuris keliaudamas aplankyti savo gimto krašto mielai prigriebtų kolegas – gali registruotis čia. Čia apsilankyti turėtum ir jei neturi automobilio, nekenti autobusų, o gal tau tiesiog patinka keliauti pakeleivingomis mašinomis. Taigi prieš eidamas tranzuoti pirmiausia pasitikrink čia, gal kas nors jau yra suplanavęs šią kelionę ir mielai nemokamai ar už sutartą kainą tave pametėtų.

Sėkmės visiem keliautojam!

Šiek tiek nukrypkime į šalį. Šis slalomas kiek kitoks nei vyko Bačiūnuose. Ten buvo greituminis, tuo tarpu čia visai kas kita. Bet esmė ne tame. Svarbiausia tai, kad UG slalomas buvo puiki proga išbandyti naują patobulinimą – “rasporkę”. Metalinis, dažnai reguliuojamas skersinis, montuojamas variklio skyriuje ir sutvirtinantis priekinę važiuoklės dalį. Tokia modifikacija neleidžia amortizatoriams ir kartu ratams posūkyje krypti i vidinę ar išorinę automobilio pusę, kitaip tariant – pakietina ir sustandina amortizatorių šoninį judėjimą, kas padeda sumažinti šoninio priekio slydimo. Tiesa, avarijos atveju tai ne į naudą, mat gavus į viena ratą – daugėja šansu, kad iškryps ir kita pusė.
Žodžiu, vieną vakarą susitikom garaže ir ėmėmės darbų. Reikėjo atsukti bakelius, amortizatoriaus viršutinius varžtus, mat “rasporkė” tvirtinasi prie jų, bei prie pačio kėbulo. Žinoma, neapsiėjome be kėblumų (nukritęs varžtas, kelios klaidos darant). Na ir šiaip praleidom smagiai laiką :)

Taigi, susirinko nemažai dalyvių – tiek moterų, tiek jaunių, tiek ir vyrų. Gal kiek vėlokai nuspręsta pradėti varžybas – 12:00), bet matyt organizatoriai nesitikėjo, kad pavyks sulaukti tokio gausaus norinčiųjų dalyvauti skaičiaus. Mūsų laukė trys važiavimai po du ratus. Trasa gal ne ypač sudėtinga, tačiau pakankamai lengvai galima suklysti.
Šį kartą mūsų palaikymo komanda buvo kiek gausesnė, o ir fotografuojančių taip pat. Oras pasitaikė tikrai neblogas (o jei palyginus su Bačiūnais – nuostabus). Šį kartą atvyko pažiūrėti: Marius su Ieva, Rūta, Jarkis na ir Deima prisijungė prie Freimos (į Bačiūnus ji su mumis nevažiavo :P ).

Po poros valandų atsirado norinčių daugiau alaus, o aš svarsčiau – gal atsivežti Barį. Kaip tarėm, taip padarėm. Nuvažiavom iki parduotuvės, apsiprekinom, o tada jau pas mane, kur pasiėmiau savo gražųjį šuniuką ir grįžom atgal stebėti varžybų, nors dažnai mūsų dėmesį atitraukdavo dūkstantys – Baris ir Tina.
Tiesa, kol nepamiršau – žiemą su Andrium nusipirkom pripučiamas kameras, skirtas leistis nuo apsnigto kalno, tai vat jas aš bagažinėje vežiojuosi iki šiol. Ir kaip Jūs manot, kam aš apie tai užsiminiau? O gi todėl, kad norėjau pasiskųsti, kad jie visi iš manęs juokėsi, kai pamatė, kaip aš vargstu pūsdamas. Na, bet po to taip komfortiškai stebėjau varžybas..

Gal rezultatai ir ne patys geriausi, tačiau manau, kad pasirodė gražiai, o jau kita visa mažiausi rūpi, svarbu dalyvavimas ir leidžiamas smagus laikas kartu.

Trasoje ir už jos ribų incidentų pavyko išvengti tad ir diena puikiai praėjo.
Sveikinu visus dalyvavusius.

Buvo priešpaskutinis laisvas vakaras. Dar viena nerūpestinga diena ir vėl metas pasinert į darbų rutiną. Reikėjo plano. Minties, kaip paįvairint ir praturtint poilsį. Nutarėm – važiuosim į gamtą. Dauguma apylinkių jau išmaišytos, tačiau nusprendėm, kad toli nekeliausim ir apsiribojom Velnio duobe Aukštadvaryje. Tikėjomės, kad mus pasitiks geras oras ryte, o sniegas nenutirps ir nebus purvynų, o gamta bus pasidabinus gražia balta skraiste..

Rytas nenuvylė – už lango pasitiko grįžusi žiema. Tokia švelni ir rami. Trumpi susirašymai su brangiąja, apsitarimai, Freimio skambutis… Deja, Deima nevaro, bet planų neatsisakom ir vykstame trise.
Gera nuotaika, gražus oras, du termosai arbatos, sausainiai, šilti rūbai ir naujas fotoaparatas, o visų svarbiausia – smagi kompanija. Nė nepastebi kaip greit nuvažiuoji tuos 50 su viršum kilometrų.

Pirma mintis – mes grįšime čia, kai sužaliuos medžiai ir žolė. Lipame žemyn, slidu. Sniego gniūžtės, slidinėjimai… Vaikystė… Kiek bedaryčiau nuotraukų – nė viena neatspindi realaus įspūdžio, kurį sudaro ta vieta. Be mūsų tą kartą buvo dar dvi šeimos ir matėsi, kaip grįžęs sniegas džiugina ne tik vaikus… Tie balti medžiai, gėlės besiskverbiančios pro sniego paklodę – viskas taip atpalaiduoja. Vėliau sausainiai, arbata, pasivaikščiojimas Užutrakyje, apšalę plaukai ir nosis, arbata ir sumuštiniai pas močiutę – ko dar gali reikt paskutiniai “mini atostogų” dienai? Galbūt gero filmo šiltoje lovoje?

Taigi – nuspręsta! Perkam fotoaparatą. Keletas konsultacijų su labiau pažengusiais šioje srityje, fotoaparatų bandymų skaitymas (puikus aprašymas, kuris leido apsispręsti yra čia) ir svarstymai privedė prie to pačio modelio Panasonic Lumix FZ18. Kai kurių žmonių išgirtas, aprašymuose taip pat, o ir savybės man kaip tik. Tiesa, dar svarsčiau galimybę pirkt Nikon D40, bet aš ne profesionalas ir objektyvų tikrai nepirksiu, nors jei ir pirkčiau – pasirodo prie Lumix’o taip pat juos galima jungti :)

Žodžiu, kaip taręs taip ir padariau. Kas be ko, reikia ir kortelės, tad palaksčiau po parduotuves beieškodamas, kur galima būtų pigiau ją rasti. Topo Centras už tokias, kokių aš norių prašė po porą šimtų arba išvis tokios talpos neturėjo, Elektromarkt tas pats, tuo tarpu BMS kaip tik mačiau, kad visai padorios kainos, tad paskubom prieš pietus nuvažiavau ir neapsirikau – nusipirkau 4 Gb SDHC Ultra II standarto kortelę, kurios greitis didesnis nei įprasta (15 Mb/s), kai tuo tarpu fotoaparato gamintojas rekomenduoja, kad kortelės greitis būtų bent 10 Mb/s, jei norima filmuoti geriausia kokybe arba fotografuoti serijomis naudojant aukščiausius dydžio ir kokybės nustatymus. Tiesa, prie kortelės dar gavau skaitytuvą, mat visi įprastiniai skaitytuvai (tiek mano spausdintuve, tiek nešiojamajame kompiuteryje, tiek naujutėliame Gabcės kompiuteryje) neskaito SDHC (SD kortelė, kurios talpa viršija 2 Gb). Taigi, už 99,99 Lt gavau 4 Gb kortelę su skaitytuvu ir 10 metų garantiją jiems :D Čia buvo smagiausia vieta, nes galvojau, kad BMS apsiriko, bet vėliau paaiškėjo, kad gamintojas suteikia 10 metų garantiją kortelei ir 2 metų garantiją skaitytuvui.
Kortelė buvo ne viskas. Reikia juk kažkur tą turtą nešiotis – išvykome pirkti krepšio. Neilgai trukę (mat jau iš anksto buvome nužiūrėję) jį radome. Kaip ir viskas. Tiesa, dar apžiūrėta keletas trikojų ;) Ir net visai pigių jų jau yra :)

Bet va taip čia nutiko, kad netyčiom pamačiau gražią odinę striukę (jau seniai jos ieškau, mat senoji po truputį taria ate), kuri, kaip pasirodo, kainavo ne taip ir daug. Taigi – sveika nauja striuke :D Tiesa, dar mašiną palepinau gausiu kiekiu benzino ir ne bet kokio, o pačio geriausio. Vat taip smagiai ir išsileidau per Velykas. Pripleškinau krūvą kadrų, tiek švenčiant pačias Velykas, tiek vaikštinėjant su šuneliu ir ieškant gražių vaizdų, tiek ir mieste, su Raimonda, Deima ir Freima.

Keletas nuotraukų, darytų nauju fotoaparatu:

Velykos trakuose

Keletas kitų nuotraukų

Taigi, atsikėlęs anksčiausiai, greit susiruošiau, atsivežiau Raimonda, o mūsų jau laukė Freima. Iškart pasukome Panevėžio autostrados link, užsibrėžėm taupumo tikslą ir pirmyn. Pakeliui stabtelėjom papusryčiauti, palenktyniavom su paukščiais.

Šiauliuose buvom pačiu laiku, Andrius jau stovėjo eilėje treniruotis. Pašnekėjom, apžiūrėjom konkurentų mašinas. Oras nebuvo toks, kokio galbūt norėjome ir tikėjomės, bet dar buvo pakenčiamas, lengvas lietus ar dulksna, o kartais tiesiog vėjas ir vienu momentu išlindusi saulutė. Varžybos vyko Bačiūnų kartodrome, trasa buvo šiek tiek šlapia, o vietomis telkšojo neblogos balos.

Kaip Andrius ir norėjo – pravažiavau treniruotę kartu su juo, pafilmavau, vėliau mestelėjau keletą komentarų. Tiesa, treniruotė ne visai nusisekė, mat į vieną posūkį įsukome per greitai ir per plačiai, o panaudojus rankini atsidūrėme ant žolės. Visgi nieko ypatingo, tačiau, kaip pasakojo Freima ir Raimonda – iš lauko atrodė baisokai.
Antrąją treniruotę važiavo Andrius su Freima, o trečiosios jau nespėjome atlikt, kadangi buvo leista važiuoti tik dar nespėjusiems susipažinti su trasa.

Buvo į ką pažiūrėti, tiek įspūdingai paruoštos mašinos, tiek ir jaunių pasirodymas, kuriame varžėsi du šioje trasoje “gimę ir užaugę” vaikai.
Laikui bėgant subjuro oras, pradėjo lyti. Gerai, kad buvome pasiėmę du termosus su arbata bei sumuštinių, taigi badu nesimarinome ir nepaisant lietaus buvo visai geras oras. Ne vieną rimtą klaidą padarė vieni favoritais laikytų vairuotojų, tačiau nuo to tik įdomiau stebėti kovą.

Rezultatai nestebino – pirmąsias vietas bendroje įskaitoje užėmė jauniai, o Andriaus tiesiog džiugino – rezultatai buvo puikūs!.

Po renginio nuvykome aplankyti Freimos giminių ir pasižvalgyti po apylinkes, o tada jau laukė kelias atgal į Vilnių, kurį įveikti nusprendėme įveikti kartu su Andrium, kad nebūtų taip liūdna važiuot.
Pakeliui nudžiugome – policija pagaliau vykdo savo funkcija – kelkraštyje stovėjo vilkikas į kurį buvo kraunamas automobilis, o policija bendravo su vairuotoju. Ne, tai ne avarija, tiesiog pilietis buvo gerokai įkaušęs.
Štai tokie įspūdžiai iš Bačiūnų greituminio slalomo III etapo. Toliau mūsų laukia tobulėjimai, technikos tobulinimas, UG slalomai.
Tiesa, iš 22 dalyvių (priekinių varomų klasėje) Andrius finišavo 13-as