Thomas Brussig – Herojai kaip ir mes

[photopress:DSC06557.jpg,thumb,alignleft] Buvau užsivertęs darbais, taip ir neparašiau apie tą knygą.
Jau senokai baigiau ją skaityt, dabar ties kita apsistojęs, bet artimiausiom dienom baigsiu skaityt ir aprašysiu trumpai.
Na, o kalbant apie šią – knyga tik kantriem žmonėm. Ji nėra pati lengviausia, bet ir ne iš labiausiai įsigilinimo reikalaujančių. Pusę knygos skaičiau su malonumu, tačiau vėliau ėmė pabosti. Tas pat per tą patį kartojasi gan dažnai. Istorija pasakojama tais laikais, kai griuvo Berlyno siena. Apie vieną, ne patį įdomiausią vaikinuką, kaip jis pats save vadindavo – „paskutinį iš besikapstančiųjų“, svajojantį apie Nobelio premiją, merginas. Tiesa, žmogelis ne tiek patvirkęs, kiek iškrypęs ir mėgėjas užsiimti „perversijomis“. Armijoj buvo nevykėlis, visi žinojo daugiau, negu jis, nors jis nuo mažens buvo pažiba mokslininkų tarpe. Dažnos kalbos apie lytinius organus labai greitai ima pabosti. Tiesa, savotiškas požiūris į to meto politinius įvykius tikrai domina, bet nuo vidurio knygos imi laukt pabaigos. O jai pasibaigus, nelieki baisiai patenkintas ar sužavėtas.
Vienu žodžiu – nerekomenduoju.

Koks durnius sugalvojo kelius?

Iklimpes dzipas Kaip ir kiekvieną vakarą po darbo, šį ketvirtadieni ne kitaip – lėkiau kažkur prasiblaškyt.
Na taip, planas buvo kitas.. Apsilankyt pas Domą, sutvarkyt jam internetą… Na, bet negi mes tuo apsiribosim? Kas vakar vis kažkur papramogauju, tai kuom šis kitoks? :P
Į bekelę? Žinoma, mes gi su džipu ;)
Juk kai mes kartu, ar galim kažko nesumąstyt?
Taigi, Vilniaus pakraštys, vėlus vakaras… Miškai, pievos, kemsynai, purvynai ir pelkės.. Gera muzika, juokas..
Lakstėm ir lakstėm, kaip senais gerais laikais…
Šauniai pasiardėm, tik velnias, kaip slidu.. Į kalniuką kopėm gerus 5 kartus.. Tiesa, kalniuku jį vadint sunkoka, visas kalnas ir status kaip velnias ir dar su tokiais kavailais „slenksčiais“, kai žemyn per juos leisdamasis pasvyri tiek, kad šviesos po nosim šviečia ir tu žiūri vien į žolę, o kai kyli, tai tik dangų matai.
Bet taip ir neužkilom, tad pasukom kitu keliu..
„Ten kažkur keliukas, lipam lauk ir judam iš čia?“
„Bandom“
[photopress:DSC06557.jpg,thumb,alignright]Hmm.. „Mažumėlę“ apsirikom su skaičiavimais… Kiek anksčiau reikejo sukt, kad nuliptume ant kelio, tad smagiai pakibome dugnu ant „skarduko“.. Nei pirmyn, nei atgal..
Parašau vienam žmogučiui, kad žinotų jog sveikas gyvas, tai klausia: „O tai ką dabar darysit?“
Ir ką aš į tai galiu atsakyt? Jau apie valandą laiko mėginom įvairius variantus.. Belieka tik pasakyt: „Ai va dabar sėdim, klausom drum&bass ir juokiames“.. O kas mum belieka? :D
Gal toliau net nebepasakosiu, nes žiauru.. Tik tiek pasakysiu, kad mašina visa purvais apdrabstyta, rūbai irgi, išsikapanojom po gerų 3-4 valandų ir tai su pagalba, nors ir pagalbininkui (Domo draugui) nedaug trūko, kad sankaba sudegtų. Fun..
P.S. Šiandien pradėjau skaityt Thomas Brussig romaną „Herojai kaip ir mes“. Apie ją papasakosiu, kai daugiau perskaitysiu, bet pradžia – liuks.