„Nes man atrodo aš tave įsikliopinau…“

Pirmadienio vakaras. Kam išeiginės, o kam, kaip visad, tenka dirbti…
Na, bet tai nesvarbu. Svarbu, kad mes išėjome pasivaikštinėt, išgert kavos, pabūt grynam ore.
Niekur neskubėdami sau žygiuojam, aplinkui beveik nieko nėra, pustuščiai takeliai, ramybė, truputis poilsio po ilgos savaitės.
Taip gera, kai tu šypsais :)
Žygiuojam visai be tikslo, atsiduriam ties tiltu į Užupį.. Netikėtai akį patraukia čia sukabintos spynos.
Ant jų puikuojasi įvairiausi užrašai:
„Nes man atrodo aš tave įsikliopinau…“
„Meilė yra ne tada, kai randi su kuo gyventi, o tada, kai randi be ko negali gyventi…“
„To love is nothing
To be loved is something
To love and be loved is everything
Jasminė“
… ir daug daug kitų. Visas apžiūrėjom, ką pavyko – perskaitėm. Daug šaunių idėjų. Ten savo įspaudą paliko poros, šeimos, meniški ir eiliniai žmogeliai. Daug gražių ir mielų, bet nemažai ir banalių.. Smagu, kad žmonės sumąstė tokį būdą pasireikšti :)

[photopress:DSC06790.jpg,thumb,pp_empty] [photopress:DSC06794.jpg,thumb,pp_empty] [photopress:DSC06795.jpg,thumb,pp_empty]
[photopress:DSC06796.jpg,thumb,pp_empty] [photopress:DSC06800.jpg,thumb,pp_empty] [photopress:DSC06801.jpg,thumb,pp_empty]
[photopress:DSC06803.jpg,thumb,pp_empty] [photopress:DSC06804.jpg,thumb,pp_empty] [photopress:DSC06813.jpg,thumb,pp_empty]
[photopress:DSC06815.jpg,thumb,pp_empty] [photopress:DSC06816.jpg,thumb,pp_empty] [photopress:DSC06817.jpg,thumb,pp_empty]
[photopress:DSC06818.jpg,thumb,pp_empty]

Ar pameni, kaip atėjome čia pirmą kartą?

Kartais gyveni sau žmogus gyvenima, pripažįsti, kad bėgi juo, o ne žengi pasimėgaudamas ir tik akimirkai sustojęs apsidairyt – suvoki, kaip viskas keičiasi.
Kartais reikia tiek nedaug, kad suprastum, kad pasaulis sukasi.
Penktadienis… Praeita techninė apžiūra, nuplauta mašina, pavakarieniauta žvelgiant į Vilnių ir.. Norėjom gi nusifotkint :P
Tai patraukėm centro link, tačiau per sumautą Kaziuko mugę negalima buvo ten važiuot, tad teko apsukt ratą.
„Kur važiuoji?“
„Pamatysi“ :P
Toliau skaityti „Ar pameni, kaip atėjome čia pirmą kartą?“

Koks durnius sugalvojo kelius?

Iklimpes dzipas Kaip ir kiekvieną vakarą po darbo, šį ketvirtadieni ne kitaip – lėkiau kažkur prasiblaškyt.
Na taip, planas buvo kitas.. Apsilankyt pas Domą, sutvarkyt jam internetą… Na, bet negi mes tuo apsiribosim? Kas vakar vis kažkur papramogauju, tai kuom šis kitoks? :P
Į bekelę? Žinoma, mes gi su džipu ;)
Juk kai mes kartu, ar galim kažko nesumąstyt?
Taigi, Vilniaus pakraštys, vėlus vakaras… Miškai, pievos, kemsynai, purvynai ir pelkės.. Gera muzika, juokas..
Lakstėm ir lakstėm, kaip senais gerais laikais…
Šauniai pasiardėm, tik velnias, kaip slidu.. Į kalniuką kopėm gerus 5 kartus.. Tiesa, kalniuku jį vadint sunkoka, visas kalnas ir status kaip velnias ir dar su tokiais kavailais „slenksčiais“, kai žemyn per juos leisdamasis pasvyri tiek, kad šviesos po nosim šviečia ir tu žiūri vien į žolę, o kai kyli, tai tik dangų matai.
Bet taip ir neužkilom, tad pasukom kitu keliu..
„Ten kažkur keliukas, lipam lauk ir judam iš čia?“
„Bandom“
[photopress:DSC06557.jpg,thumb,alignright]Hmm.. „Mažumėlę“ apsirikom su skaičiavimais… Kiek anksčiau reikejo sukt, kad nuliptume ant kelio, tad smagiai pakibome dugnu ant „skarduko“.. Nei pirmyn, nei atgal..
Parašau vienam žmogučiui, kad žinotų jog sveikas gyvas, tai klausia: „O tai ką dabar darysit?“
Ir ką aš į tai galiu atsakyt? Jau apie valandą laiko mėginom įvairius variantus.. Belieka tik pasakyt: „Ai va dabar sėdim, klausom drum&bass ir juokiames“.. O kas mum belieka? :D
Gal toliau net nebepasakosiu, nes žiauru.. Tik tiek pasakysiu, kad mašina visa purvais apdrabstyta, rūbai irgi, išsikapanojom po gerų 3-4 valandų ir tai su pagalba, nors ir pagalbininkui (Domo draugui) nedaug trūko, kad sankaba sudegtų. Fun..
P.S. Šiandien pradėjau skaityt Thomas Brussig romaną „Herojai kaip ir mes“. Apie ją papasakosiu, kai daugiau perskaitysiu, bet pradžia – liuks.

Naujas darbas, savaitgalis, vaikai…

[photopress:DSC06305.jpg,thumb,alignleft]Nuo ko čia man pradėt? Nuo darbo ar nuo pramogų?
Na gerai.. Pradėkime nuo darbo. Visą savaičiukę prasidarbavau naujame darbe.. Kaip ir su anuo darbu – nesiskelbsiu, koks jis, kam reikia – tie žino… Pareigos? Na, pavadinkime aptarnavimo skyriaus programuotojas (arba tiesiog support’e dirbu :) ).
Patenkintas? Taip, velniškai, tiesa dar nevadinu savęs rimtu darbuotoju, nes nė velnio dar ten nesigaudau.. Dar tenka nors kartą per diena, paklaust, kur ko ieškot, nes sistemos nepažįstamos, bet tikrai labai įdomu, nemažai įgysiu patirties manau (nors jau nemažai sužinojau).
Kolektyvas? Labai patiko ;) Kaip seniau sakydavom – respect jiem.
Tiesa, vakarais jausdavaus „neblogai“ taip, savaitgalio rytais išvis, kaip išspausta citrina, bet manau įsivažiuosiu.. Esmė tame, kad man tenka keltis 6 ryto, nes paskaitos prasideda 7:45. Tada dažniausiai nuo 9:30 būnu darbe, darbuojuos iki 12 ar 13 valandos, tuomet papietaut. Vienas iš dviejų variantų – arba kokioj kavinėj linksmai su Raimonda, arba „romantiškai“ sėdžiu Lukiškių aikštėje su Nestea ar negazuotu mineraliniu ir keletu mėsainių (na, greičiau tik forma jų, nes šiaip ten sumuštiniai su kumpiu) ir užkandžiauju :D
Toliau skaityti „Naujas darbas, savaitgalis, vaikai…“

Atostogos Nidoje

[photopress:DSC05876.jpg,thumb,alignleft] Taigi nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro su MeOw praleidome Nidoje.
Atsigavom nuo Vilniaus, nuo smarvės ir pašalinių žmonių.
Deginomės, mėgavomės jūra, vienas kitu bei gausybe gražių vaizdų.
Kas gali būt geriau už mylimą katinėlį, šašlykus, šaltą alutį, ramybę, saulę, jūrą?

Absoliutus „relaxas“…

Na ką, nuotraukytės ne visos, nes tiesiog TINGIU visas aš čia kišt. Ir tiek pakaks, kiek sudėjau :)

O štai jos:
Toliau skaityti „Atostogos Nidoje“